O kas būtų, jei karts nuo karto išsuktume iš pagrindinio kelio? O jei tai nepatogus vieškelis, ar važiuotume toliau? O jei tas vieškelis nepažymėtas žemėlapyje ir nežinia, kur jis nuves, – ar vis dar važiuotume? Ką mums reiškia pagrindinis kelias – asfaltuotas, pažymėtas, lygus..? 
Gerai, jei tas pagrindinis kelias atrastas, patikrintas ir vedantis tikslo, svajonės link. O jei ne? Jei juo važiuojame tik dėl to, kad kiti važiuoja. Jei važiuojame juo tik dėl to, jog jis patogus, nekeliantis iššūkių ir mums puikiai žinomas. Jei važiuojame juo, nes bijome suklysti, nuklysti ar paklysti… Baimindamiesi, geriau renkamės žinomą ir patogų kelią, – negu tą neaiškų, nežinomą, niekieno nepatikrintą vieškelį. Tačiau kažkada visi asfaltuoti keliai buvo vieškeliai.
Tokia metafora gimė galvojant ne tik apie keliones, kuomet taip gera nuklysti iš pagrindinio kelio į duobėtą vieškelį, kuriuo važiuojant galima rasti nuostabiai kvepiantį rapsų lauką, sustoti, išlipti iš automobilio, pasigerėti, pasimėgauti, įamžinti… Ši metafora ir apie gyvenimo sprendimus – juk kartais pasirenkame eiti keliu, nes kažkas sakė, – jis sėkmingas. Pasirenkame kelią, dėl to kad jis kažkieno patikrintas, žinomas, dėl to daug ramiau, daug saugiau. O juk mums taip svarbu žinoti. Nežinomybė kelia nerimą. Tad geriau rinktis tai, kas aišku, ką galiu sukontroliuoti. Ir gali būti, kad tie nežinomi vieškeliai tai mūsų širdies norai, jos brėžiamos kryptys.. Ir gali būti, kad pasirinkdami asfaltuotą kelią, mes neleidžiame sau keliauti širdies keliu… Ir gali būti, kad kartais gyvename ne savo gyvenimą vien dėl to, kad renkamės patogų, žinomą, patikrintą kelią. Ir gali būti, kad būname nevisiškai laimingi dėl to, kad nesekėme paskui savo svajonę vieškeliais, neišmindžiotais takais, o pasirinkome važiuoti autostrada. Juk greičiau, paprasčiau ir aiškiau. Tiesa. Bet gal kartais verta pasukti iš pagrindinio kelio, kad pasitikrintume, kur labiau džiaugiasi širdis?.. ❤️