O jei prisimintumėte ką mėgote veikti vaikystėje? Ko jau seniai nedarėte, nors tai keldavo jums daug džiaugsmo? Gal pavyktų atpažinti toje veikloje savo pašaukimą?
Tikiu, kad tai, ką turime veikti šiame gyvenime mes nešiojamės širdyje nuo pat vaikystės. Jei tik labiau savęs klausytumėmės, jei tik labiau save stebėtume ir rūpintumėmės savo (o ne kitų) norais bei poreikiais, tikriausiai daug lengviau atrastume veiklas, darbus, kuriais tikrai norėtųsi užsiimti. Juk mes taip lengvai įsisukame į kitų norų verpetus, pamirštame savuosius ir netgi pradedame meluoti sau, įtikindami save praktiškais, racionaliais, populiariais sprendimais.
Aš lygiai taip pat buvau atitolusi nuo savęs ir nuo savo norų, taip paprastai sekdama kitų patarimais, jog gerai besimokanti turėčiau imtis „rimtos“ specialybės. „Juk iš meno neišgyvensi, reikia turėti tvirtą ir praktišką pagrindą po kojomis“ – sakiau sau. Džiaugiuosi, kad vis dėlto tame pasirinkimų kelyje, tyliai kalbėjo širdis, kuri siūlė neatitolti nuo žmonių ir nepaskęsti teorijų ar skaičiukų pasauliuose. Tačiau kūryba liko toli, nors vis mane pasiekdavo kitais keliais. Prireikė penkerių metų, iki tos dienos, kai gavau klausimą „Ar ilgai save apgaudinėsi?“ Ir nuo tada aš vis dažniau išgirstu širdį – grįžau prie kūrybos, prie tapymo, prie žmonių, prie ugdymo, prie dalijimosi.
Nes tikrai kad ir ką gyvenime veiktume, pašaukimas vienose ar kitose vietose pasireiškia, juk pakankamai dažnai priimame sprendimus pagal vidines vertybes. Tiesiog būna, kad vieną ar kitą didelį gyvenimo sprendimą priėmėme pagal kokias nors kitas vertybes ir išklydome iš kelio. Leiskime sau sugrįžti – atsigręžkime į save ir į savo tikruosius vidinius norus – čia ir slypi tikrasis mūsų pašaukimas.
Klausykitės širdies, ji gali parodyti kryptį.
Su šypsena,
Fausta