Turime gausybę vaidmenų, kurie įvairiomis spalvomis spalvina mūsų kasdieną. Mes vis turime rinktis, apgalvoti, kuo ir kaip būti pasaulyje tarp kitų ir su kitais. Mes vis tobuliname, pritaikome ir kuriame savo išorinį pasaulį. Su žmonėmis elgiamės skirtingai, prisileidžiame juos skirtingu atstumu lyg turėtume daug vidinių durų.

Pirmiausia, turime fasadines duris, kurios labiausiai matomos visiems praeiviams. Tačiau ne visi prie jų prieina ir ne visi į jas pasibeldžia. Daug praeivių tiesiog praeina. Kiti stabteli – apžiūri ir vis tiek praeina. Tačiau yra drąsesnių, kurie stabtelėję vis dėlto pasibeldžia. Belieka nuspręsti įsileisti juos ar ne. Vienus įsileidžiame, kitų ne. Vieni įėję ir lieka stovėti prie slenksčio, kiti keliauja tolyn, link kitų durų. Ir tik nuo mūsų priklauso, kiek tų durų turime. Kokius labirintus reikės praeiti įėjusiam, ties kur jis turės sustoti. Mes brėžiame ribas, mes statome sienas, mes atidarome ir uždarome duris.

O kokios tos paskutinės durys? Kokios durys į vidinį pasaulį? Ar atveriame jas kam nors? Ar įsileidžiame į savo vidinį pasaulį?

Bet svarbiausia, ar įeiname ten patys? Ar nepasiklydome pačių susikurtuose labirintuose? Ar išsaugojome visų durų raktus? Ar skiriame dėmesio ir tobuliname savo vidinį pasaulį, taip pat kaip išorinį? 

Paklauskime savęs – „ar aš save įsileidžiu į savo vidų?“ Mūsų norai, mūsų troškimai, mūsų kūryba ir mūsų meilė – viskas slepiasi viduje. Tačiau be dėmesio, šviesos ir rūpesčio viskas apdulkėja, apsitraukia voratinkliais… O juk viduj visa mūsų galia ir energija. 

Tad nupūskime tas susikaupusias dulkes, būkime dėmesingi sau, mylėkime save ir nepasiklyskime savo susikurtuose labirintuose…

2018 kovo 22 diena. Atradimai iš užsiėmimo „Mano pasauliai“